Susitikimas su Nomeda Marčėnaite

Ankstyvą rudens šeštadienį Oslo lietuvių bendruomenė sukvietė visus į susitikimą su Nomeda Marčėnaite.
 
Linksmas bei jaukus pokalbis, privertė šypsotis, kai kurios ir ašarą nubraukė. Susirinkusieji galėjo įsigyti Justinos keptų pyragų, įsigyti Nomedos knygų. Ačiū dalyviams ir Nomedai.
 
Kas nedalyvavote, galite pasižiūrėti trumpą video
 
 
Keletas nuotraukų iš susitikimo:
 

Spektaklis Durys. Interviu su Rimante Valiukaite

Rimantė Valiukaitė: atverkite „Duris“, nežinodami kas laukia. Šis spektaklis apie Jus pačius, apie tai, kas dedasi Jūsų galvose ir širdyse

Spektaklis „Durys“/Nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Aktorę kalbino ir interviu parengė Erika Babnytė.

Norvegijos režisieriaus Jo Strømgren ir lietuvių aktorių Rasos Samuolytės, Rimantės Valiukaitės, Ryčio Saladžiaus, Dianos Anevičiūtės, Žygimantės Jakštaitės, Augustės Pociūtės, Ugnės Šiaučiūnaitės ir Manto Stabačinsko bendras darbas – šokio spektaklis „Durys“ bus rodomas spalio 25–28 dienomis Norvegijos Operos ir Baleto teatre Osle. Mintimis apie tai, kaip buvo kuriamas spektaklis ir ko žiūrovams tikėtis Didžiojoje scenoje, dalinosi aktorė Rimantė Valiukaitė.

Pakalbėkime apie spektaklio priešistorę. Ar rinkdamasis aktorius, režisierius ieškojo konkretaus tipažo, žinojo kokių būtent žmonių jam reikės šiam spektakliui? Kaip sekėsi dirbti esant tokiai skirtingai aktorių komandai?

Kastingas šiam spektakliui buvo didžiulis, jame dalyvavo labai daug tiek aktorių, tiek šokėjų. Kartą Mantas Stabačinskas  paklausė Strømgreno, kaip jis mus atsirinko. Režisierius, kaip visada, konkretaus atsakymo nedavė, tačiau pagal tai, ką jis pasirinko šiam spektakliui galime matyti, kad visi žmonės labai skirtingi. Jo intuityviai labai nenutolo nuo aktorių asmenybių realiame gyvenime. Nors nei vieno nepažinojo, režisierius tarsi kiaurai mus visus permatė, kuo ne kartą įsitikinome ir repeticijų metu, gaudami iš jo pasiūlymus ir idėjas savo vaidmenims.

Kaip jau minėjau, visi aktoriai labai skirtingi, individualistai, kai kurie kartu vaidino pirmą kartą. Tarp mūsų vyravo labai sveiki, profesionalūs santykiai, nebuvo jokių konfliktų, kas, mano manymu, didžiąją dalimi yra paties režisieriaus nuopelnas. Repeticijų metu nebuvo kuriama konkurencinga aplinka, nejautėme neigiamų emocijų, kas iš tiesų yra labai retas atvejis teatre. Ore tvyrojo labai kūrybinga, linksma atmosfera, dirbome intensyviai ir repeticijų laikas prabėgdavo taip greitai, kad dienos pabaigoje buvo sunku patikėti, jog šiandien viskas. Strømgreno talentas puikiai matosi, jame yra kažkas galingo.

Kaip vystėsi jūsų kūrybinis procesas – ar pasiruošimo spektakliui etape turėjote daug vietos interpretacijoms? Kas vyko repeticijų metu?

Sunku pasakyti. Režisierius pasiūlydavo idėją, ją įgyvendinant turėjome šiek tiek laisvės interpretuoti. Paskui viskas, kas nereikalinga, buvo pašalinama, reikiami elementai paliekami. Ribos improvizacijoms buvo nedidelės, tačiau jos ir nebuvo reikalingos. Žinoma, diskutuodavome bendrų kūrybinių procesų metu, tačiau dažnai to net nenorėdavome daryti. Matėme, kad Jo galvoje gimusi idėja nepaprastai gera, todėl nebuvo prasmės kištis, blaškyti savo pasiūlymais, vengėme išgriauti, saugojome tas idėjas. Šiame spektaklyje nepaprastai svarbu tikslumas, tiek vaidybos, tiek laiko atžvilgiu: viskas turėjo būti švaru ir tikslu, tam, kad persiskaitytų pati situacija, būtų darnus scenų sujungimas. Dažnai pagaudavome save mąstant viename lygyje, kai, tuo tarpu, Strømgreno idėjos tarsi buvo trimis galvomis aukščiau – sunku net įsivaizduoti, kokie kūrybiniai procesai verda jo galvoje.

Repeticijų metu režisierius, matydamas, kad veiksmas tampa per daug juokingas, iš karto sugalvodavo tam tikrą smulkmeną, dėl kurios situacija staigiai tapdavo liūdna. Jo visuomet matydavo, kas vyksta scenoje, todėl labai profesionaliai jautė, kokį planą nori išryškinti, kur turi krypti žiūrovų akys. Jis labai sąmoningai bei protingai sprendė ir dėliojo scenas.

Ar iki šiol yra tekę dirbti su Norvegijos režisieriais? Kokie būtų esminiai skirtumai tarp lietuvių kūrėjų ir Strømgreno? Ką galėtum pasakyti apie šio spektaklio kūrėją?

Tai pirmas mano vaidmuo Norvegijos režisieriaus spektaklyje. Labai sunku įvardinti skirtumus, niekada negali teigti, kad lietuvis prastas, o norvegas geras. Jokiais būdais. Visuomet yra gerų režisierių ir vidutinybių. Strømgrenas, sakyčiau, netgi daugiau negu geras. Iš tiesų, darbas su juo pralekė taip greitai, kad net gaila. Ir nors kūnas jau kaip ir prašėsi pabaigos, bet buvo nepaprastai įdomu.

Jo kaip žmogus labai šiltas, mielas, geras, kultūringas, nepaprastai juokingas, ironiškas, o svarbiausia – saviironiškas. Lietuvoje, jei režisierius bent kiek garsesnis, jis iš karto tarsi nunešą galvą, o šis Strømgrenas toks paprastas, žemiškas.

Ar spektaklio turinys liks nepakitęs iki jūsų atvykimo į Norvegiją?

Na, labai sunku pasakyti. Jeigu režisierius ir premjeros dieną vis sugalvodavo pakeitimų ir naujų pasiūlymų, tai niekada negali žinoti. Jau, rodos, apsiramini, kad viskas švariai sudėta į savas vietas, viskas surepetuota, bet ne, Jo neleis tau ramiai būti. Jis puikiai mato ką reikia pakeisti, ką sutrumpinti, todėl per repeticiją, kurią turėsime Osle, gali visko nutikti.

Koks būtų tavo patarimas žiūrovams Osle? Daugelis skaitys programą, matys raktinius žodžius, apie ką bus šis kūrinys? Ką šis kūrinys reiškia tau ir ar reikia ieškoti sąsajų su tuo, kas bus pateikta aprašyme apie spektaklį?

Ne, tikrai ne. Žiūrovas neturėtų ieškoti tam tikrų temų ar prasmių šiame spektaklyje. Emigracija, pavydas, gyvenimas vienur ar kitur, geresnis arba blogesnis. Man šitas spektaklis yra apie žmogiškus santykius, visuomenę plačiąja prasme. Paimta grupelė žmonių, tarp kurių verda įvairiausi jausmai ir procesai: konfliktai, meilė, pavydas, neapykanta, skausmas, žiaurumas. Man šis spektaklis apie tai. Ramūnas (aut. past. – aktorius, režisierius Ramūnas Cicėnas) labai juokingai pasakė: toks keistas jausmas, lyg labai norėtųsi eiti žiūrėti antrą, trečią seriją, pamatyti kaip jūs ten gyvenat, kuo užsiimat, būtų smagu jei būtų rodomas toks serialas, kuris vis tęstųsi, kasdieną įtraukdamas į savo nuotykius.

Kita vertus, žmonės spektaklyje mato skirtingus dalykus ir labai smagu, jog kiekvienam asmeniškai gimsta vis kitokios asociacijos: vieni sakė, jog šis spektaklis nepaprastai liūdnas, griebiantis už širdies, kiti randa asociacijų tarp vežimo į Sibirą, Didžiojo tautų krautymosi, nacių ir žydų tarpusavio santykių. Galimos labai įvairios interpretacijos, todėl, sakyčiau, skaityti, ruoštis ar kažko tikėtis tikrai nereikia – ateikite, atsipalaiduokite, mėgaukitės ir sukurkite savo prasmes. Tam ir naudojame išgalvotą kalbą, kad žiūrovas neturėtų konkrečių atsakymų, galėtų fantazuoti apie ką tik nori. Smagiausia viso to dalis, kai žmonės, jau palikę teatro salę, tarpusavyje dar kurį laiką narsto, aiškinasi ir ieško savų atsakymų. Spektaklio „Durys“ reikšmių diapazonas labai platus ir gera žinoti, kad žmonių suvokimo ribos gali būti nutolusios taip toli viena nuo kitos.

Bilietus į spektaklį „Durys“ galite įsigyti https://operaen.no/forestillinger/jo-stromgren-kompani-a-better-place-the-door-danseteater/ .