Rimantė Valiukaitė: atverkite „Duris“, nežinodami kas laukia. Šis spektaklis
apie Jus pačius, apie tai, kas dedasi Jūsų galvose ir širdyse
Spektaklis „Durys“/Nuotrauka: Dmitrij Matvejev
Aktorę kalbino ir interviu parengė Erika Babnytė.
Norvegijos režisieriaus Jo Strømgren ir lietuvių aktorių Rasos Samuolytės, Rimantės
Valiukaitės, Ryčio Saladžiaus, Dianos Anevičiūtės, Žygimantės Jakštaitės, Augustės Pociūtės,
Ugnės Šiaučiūnaitės ir Manto Stabačinsko bendras darbas – šokio spektaklis „Durys“ bus
rodomas spalio 25 – ą – 28 – ą dienomis Norvegijos Operos ir Baleto teatre Osle. Mintimis
apie tai, kaip buvo kuriamas spektaklis ir ko žiūrovams tikėtis ant didžiosios scenos, dalinosi
aktorė Rimantė Valiukaitė.
Pakalbėkime apie spektaklio priešistorę. Ar rinkdamasis aktorius, režisierius ieškojo
konkretaus tipažo, žinojo kokių būtent žmonių jam reikės šiam spektakliui? Kaip sekėsi
susidirbti esant tokiam skirtingam aktorių sąstatui?
Ne, iš tiesų, kastingas šiam spektakliui buvo didžiulis, jame dalyvavo labai daug tiek aktorių,
tiek šokėjų. Kartą Stabačinskas (aut. past. – spektaklio „Durys“ aktorius, šokėjas Mantas
Stabačinskas) paklausė Strømgreno kaip jis mus atsirinko. Režisierius, kaip visada,
konkretaus atsakymo nedavė, tačiau pagal tai, ką jis pasirinko šiam spektakliui galime
matyti, kad visi žmonės labai skirtingi. Jo intuityviai labai nenutolo nuo aktorių asmenybių
realiame gyvenime. Nors nei vieno nepažinojo, režisierius tarsi kiaurai mus visus permatė,
kuo ne kartą įsitikinome ir repeticijų metu, gaudami iš jo pasiūlymus ir idėjas savo
vaidmenims.
Kaip jau minėjau, visi aktoriai labai skirtingi, individualistai, kai kurie kartu vaidino pirmą
kartą. Tarp mūsų vyravo labai sveiki, profesionalūs santykiai, nebuvo jokių konfliktų, kas,
mano manymu, didžiąją dalimi, yra paties režisieriaus nuopelnas. Repeticijų metu nebuvo
kuriama konkurencinga aplinka, nejautėme neigiamų emocijų, kas, iš tiesų, yra labai retas
atvejis teatre. Ore tvyrojo labai kūrybinga, linksma atmosfera, dirbome intensyviai ir
repeticijų laikas prabėgdavo taip greitai, kad dienos pabaigoje buvo sunku patikėti, jog
šiandien viskas. Strømgreno talentas puikiai matosi, kažkas jame yra tokio galingo.
Kaip vystėsi jūsų kūrybinis procesas – ar pasiruošimo spektakliui etape turėjote daug vietos
interpretacijoms? Kas vyko repeticijų metu?
Sunku pasakyti. Režisierius pasiūlydavo idėją, ją įgyvendinant turėjome kažkiek laisvės
interpretuoti repeticijų periode. Paskui viskas, kas nereikalinga, buvo pašalinama, reikiami
elementai paliekami. Ribos improvizacijoms buvo nedidelės, tačiau, iš tiesų, jos ir nebuvo
reikalingos. Žinoma, diskutuodavome bendrų kūrybinių procesų metu, tačiau neretai to net
nenorėdavome daryti. Matėme, kad jo galvoje gimusi idėja nepaprastai gera, todėl nebuvo
prasmės kištis, blaškyti savo pasiūlymais, vengėme išgriauti, saugojome tas idėjas. Šiame
spektaklyje nepaprastai svarbu tikslumas, tiek vaidybos, tiek laiko atžvilgiu: viskas turėjo būti
švaru ir tikslu, tam, kad persiskaitytų pati situacija, būtų darnus scenų sujungimas. Dažnai
pagaudavome save mąstant viename lygyje, kai, tuo tarpu, Strømgreno idėjos tarsi buvo
trimis galvomis aukščiau – sunku net įsivaizduoti kokie kūrybiniai procesai verda jo galvoje.
Repeticijų metu, režisierius, matydamas, kad veiksmas tampa per daug juokingas, iš karto
sugalvodavo tam tikrą smulkmeną, kurios dėka situacija staigiai patapdavo liūdna. Jo
visuomet matydavo kas vyksta scenoje, todėl labai profesionaliai jautė, kokį planą norėdavo
išryškinti, kur turi krypti žiūrovų akys. Jis labai sąmoningai bei protingai sprendė ir deliojo
scenas.
Ar iki šiol yra tekę dirbti su Norvegijos režisieriais? Kokie būtų esminiai skirtumai tarp
lietuvių kūrėjų ir Strømgreno? Ką galėtum pasakyti apie šio spektaklio kūrėją?
Tai pirmas mano vaidmuo Norvegijos režisieriaus spektaklyje. Labai sunku įvardinti
skirtumus, niekada negali teigti, kad lietuvis prastas, o norvegas geras. Jokiais būdais.
Visuomet yra gerų režisierių ir vidutinybių. Strømgrenas, sakyčiau, netgi daugiau negu geras.
Iš tiesų, darbas su juo pralekė taip greitai, kad net gaila. Ir, nors, kūnas jau kaip ir prašėsi
pabaigos, bet buvo nepaprastai įdomu.
Jo kaip žmogus labai šiltas, mielas, geras, kultūringas, nepaprastai juokingas, ironiškas, o
svarbiausia – saviironiškas. Lietuvoje, jei režisierius bent kiek garsesnis, jis iš karto tarsi
nunešą galvą, o šis Strømgrenas toks paprastas, žemiškas.
Ar spektaklio turinys liks nepakitęs iki jūsų atvykimo į Norvegiją?
Na, labai sunku pasakyti. Jeigu režisierius ir premjeros dieną vis įnešdavo pakeitimų ir naujų
pasiūlymų, tai niekada negali žinoti. Jau, rodos, apsiramini, kad viskas švariai sudėta į savas
vietas, viskas surepetuota, bet ne, Jo neleis tau ramiai būti. Jis puikiai mato ką reikia pakeisti,
ką sutrumpinti, todėl per repeticiją, kurią turėsime Osle, gali visko nutikti.
Koks būtų tavo patarimas žiūrovams Osle? Daugelis skaitys programą, matys raktinius
žodžius, apie ką bus šis kūrinys. Ką šis kūrinys reiškia tau ir ar reikia ieškoti sąsajų su tuo,
kas bus pateikta aprašyme apie spektaklį?
Ne, tikrai ne. Žiūrovas neturėtų eiti ieškoti tam tikrų temų ar prasmių šiame spektaklyje.
Emigracija, pavydas, gyvenimas vienur ar kitur esantis geresnis arba blogesnis. Man šitas
spektaklis yra apie žmogiškus santykius, visuomenę plačiąja prasme. Paimta grupelė žmonių,
tarp kurių verda įvairiausi jausmai ir procesai: konfliktai, meilė, pavydas, neapykanta,
skausmas, žiaurumas. Man šis spektaklis apie tai. Ramūnas (aut. past. – aktorius, režisierius
Ramūnas Cicėnas) labai juokingai pasakė: toks keistas jausmas, lyg labai norėtųsi eiti žiūrėti
antrą, trečią seriją, pamatyti kaip jūs ten gyvenat, kuo užsiimat, būtų smagu jei būtų
rodomas toks serialas, kuris vis tęstųsi, kasdieną įtraukdamas į savo nuotykius.
Kita vertus, žmonės ten mato skirtingus dalykus ir labai smagu, jog kiekvienam asmeniškai
gimsta vis kitokios asociacijos: vieni sakė, jog šis spektaklis nepaprastai liūdnas, griebiantis
už širdies, kiti randa asosiacijų tarp vežimo į Sibirą, Didžiojo tautų krautymosi, nacių ir žydų
tarpusavio santykių. Galimos labai įvairios interpretacijos, todėl, sakyčiau, skaityt, ruoštis ar
kažko tikėtis tikrai nereikia – ateikite, atsipalaiduokite, mėgaukitės ir sukurkite savo
prasmes. Tam ir naudojame savo išgalvotą kalbą, kad žiūrovas neturėtų konkrečių atsakymų,
galėtų fantazuoti apie ką tik nori. Smagiausia viso to dalis, kai žmonės, jau palikę teatro salę,
tarpusavyje dar kurį laiką narsto, aiškinasi ir ieško savų atsakymų. Spektaklio „Durys“
reikšmių diapazonas labai platus ir gera žinoti, kad žmonių suvokimo ribos gali būti
nutolusios taip toli viena nuo kitos.
Bilietus į spektaklį „Durys“ galite įsigyti https://operaen.no/forestillinger/jo-stromgren-kompani-
a-better-place-the-door-danseteater/ .
