Susitikimas su Nomeda Marčėnaite

Ankstyvą rudens šeštadienį Oslo lietuvių bendruomenė sukvietė visus į susitikimą su Nomeda Marčėnaite.
 
Linksmas bei jaukus pokalbis, privertė šypsotis, kai kurios ir ašarą nubraukė. Susirinkusieji galėjo įsigyti Justinos keptų pyragų, įsigyti Nomedos knygų. Ačiū dalyviams ir Nomedai.
 
Kas nedalyvavote, galite pasižiūrėti trumpą video
 
 
Keletas nuotraukų iš susitikimo:
 

Renginiai

BALTIJOS KINO DIENOS ir vėl atvers duris Oslo Cinamateket.

Kviečiame apsilankyti 100-metį švenčiančių Baltijos šalių filmų peržiūrose bei susitikimuose su kūrėjais šių metų spalio 18-21 dienomis!

 

Širdingai kviečiame į susitikimą su dailininke, rašytoja ir taip pat vėl TV vedėja NOMEDA MARČĖNAITE – jos pačios žodžiais. Neabejojame, kad toliau atpažinsite jos šiltą ir valiūkišką stilių.

“Šįsyk apie save papasakosiu per knygas, kurių nėra taip daug, bet jos atspindi tam tikrus etapus ir mano gyvenimo kampus.

 

Platesnį aprašymą rasite skiltyje “Renginiai

 

Spektaklis Durys. Interviu su Rimante Valiukaite

Rimantė Valiukaitė: atverkite „Duris“, nežinodami kas laukia. Šis spektaklis apie Jus pačius, apie tai, kas dedasi Jūsų galvose ir širdyse

Spektaklis „Durys“/Nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Aktorę kalbino ir interviu parengė Erika Babnytė.

Norvegijos režisieriaus Jo Strømgren  ir lietuvių aktorių Rasos Samuolytės, Rimantės Valiukaitės, Ryčio Saladžiaus, Dianos Anevičiūtės, Žygimantės Jakštaitės, Augustės Pociūtės, Ugnės Šiaučiūnaitės ir Manto Stabačinsko bendras darbas – šokio spektaklis „Durys“ bus rodomas spalio 25 – ą – 28 – ą dienomis Norvegijos Operos ir Baleto teatre Osle. Mintimis apie tai, kaip buvo kuriamas spektaklis ir ko žiūrovams tikėtis ant didžiosios scenos, dalinosi aktorė Rimantė Valiukaitė.

Pakalbėkime apie spektaklio priešistorę. Ar rinkdamasis aktorius, režisierius ieškojo konkretaus tipažo, žinojo kokių būtent žmonių jam reikės šiam spektakliui? Kaip sekėsi susidirbti esant tokiam skirtingam aktorių sąstatui?

Ne, iš tiesų, kastingas šiam spektakliui buvo didžiulis, jame dalyvavo labai daug tiek aktorių, tiek šokėjų. Kartą Stabačinskas (aut. past. – spektaklio „Durys“ aktorius, šokėjas Mantas Stabačinskas) paklausė Strømgreno kaip jis mus atsirinko. Režisierius, kaip visada, konkretaus atsakymo nedavė, tačiau pagal tai, ką jis pasirinko šiam spektakliui galime matyti, kad visi žmonės labai skirtingi. Jo intuityviai labai nenutolo nuo aktorių asmenybių realiame gyvenime. Nors nei vieno nepažinojo, režisierius tarsi kiaurai mus visus permatė, kuo ne kartą įsitikinome ir repeticijų metu, gaudami iš jo pasiūlymus ir idėjas savo vaidmenims.

Kaip jau minėjau, visi aktoriai labai skirtingi, individualistai, kai kurie kartu vaidino pirmą kartą. Tarp mūsų vyravo labai sveiki, profesionalūs santykiai, nebuvo jokių konfliktų, kas, mano manymu, didžiąją dalimi, yra paties režisieriaus nuopelnas. Repeticijų metu nebuvo kuriama konkurencinga aplinka, nejautėme neigiamų emocijų, kas, iš tiesų, yra labai retas atvejis teatre. Ore tvyrojo labai kūrybinga, linksma atmosfera, dirbome intensyviai ir repeticijų laikas prabėgdavo taip greitai, kad dienos pabaigoje buvo sunku patikėti, jog šiandien viskas. Strømgreno talentas puikiai matosi, kažkas jame yra tokio galingo.

Kaip vystėsi jūsų kūrybinis procesas – ar pasiruošimo spektakliui etape turėjote daug vietos interpretacijoms? Kas vyko repeticijų metu?

Sunku pasakyti. Režisierius pasiūlydavo idėją, ją įgyvendinant turėjome kažkiek laisvės interpretuoti repeticijų periode. Paskui viskas, kas nereikalinga, buvo pašalinama, reikiami elementai paliekami. Ribos improvizacijoms buvo nedidelės, tačiau, iš tiesų, jos ir nebuvo reikalingos. Žinoma, diskutuodavome bendrų kūrybinių procesų metu, tačiau neretai to net nenorėdavome daryti. Matėme, kad jo galvoje gimusi idėja nepaprastai gera, todėl nebuvo prasmės kištis, blaškyti savo pasiūlymais, vengėme išgriauti, saugojome tas idėjas. Šiame spektaklyje nepaprastai svarbu tikslumas, tiek vaidybos, tiek laiko atžvilgiu: viskas turėjo būti švaru ir tikslu, tam, kad persiskaitytų pati situacija, būtų darnus scenų sujungimas. Dažnai pagaudavome save mąstant viename lygyje, kai, tuo tarpu, Strømgreno idėjos tarsi buvo trimis galvomis aukščiau – sunku net įsivaizduoti kokie kūrybiniai procesai verda jo galvoje.

Repeticijų metu, režisierius, matydamas, kad veiksmas tampa per daug juokingas, iš karto sugalvodavo tam tikrą smulkmeną, kurios dėka situacija staigiai patapdavo liūdna. Jo visuomet matydavo kas vyksta scenoje, todėl labai profesionaliai jautė, kokį planą norėdavo išryškinti, kur turi krypti žiūrovų akys. Jis labai sąmoningai bei protingai sprendė ir deliojo scenas.

Ar iki šiol yra tekę dirbti su Norvegijos režisieriais? Kokie būtų esminiai skirtumai tarp lietuvių kūrėjų ir Strømgreno? Ką galėtum pasakyti apie šio spektaklio kūrėją?

Tai pirmas mano vaidmuo Norvegijos režisieriaus spektaklyje. Labai sunku įvardinti skirtumus, niekada negali teigti, kad lietuvis prastas, o norvegas geras. Jokiais būdais. Visuomet yra gerų režisierių ir vidutinybių. Strømgrenas, sakyčiau, netgi daugiau negu geras. Iš tiesų, darbas su juo pralekė taip greitai, kad net gaila. Ir, nors, kūnas jau kaip ir prašėsi pabaigos, bet buvo nepaprastai įdomu.

Jo kaip žmogus labai šiltas, mielas, geras, kultūringas, nepaprastai juokingas, ironiškas, o svarbiausia – saviironiškas. Lietuvoje, jei režisierius bent kiek garsesnis, jis iš karto tarsi nunešą galvą, o šis Strømgrenas toks paprastas, žemiškas.

Ar spektaklio turinys liks nepakitęs iki jūsų atvykimo į Norvegiją?

Na, labai sunku pasakyti. Jeigu režisierius ir premjeros dieną vis įnešdavo pakeitimų ir naujų pasiūlymų, tai niekada negali žinoti. Jau, rodos, apsiramini, kad viskas švariai sudėta į savas vietas, viskas surepetuota, bet ne, Jo neleis tau ramiai būti. Jis puikiai mato ką reikia pakeisti, ką sutrumpinti, todėl per repeticiją, kurią turėsime Osle, gali visko nutikti.

Koks būtų tavo patarimas žiūrovams Osle? Daugelis skaitys programą, matys raktinius žodžius, apie ką bus šis kūrinys. Ką šis kūrinys reiškia tau ir ar reikia ieškoti sąsajų su tuo, kas bus pateikta aprašyme apie spektaklį?

Ne, tikrai ne. Žiūrovas neturėtų eiti ieškoti tam tikrų temų ar prasmių šiame spektaklyje. Emigracija, pavydas, gyvenimas vienur ar kitur esantis geresnis arba blogesnis. Man šitas spektaklis yra apie žmogiškus santykius, visuomenę plačiąja prasme. Paimta grupelė žmonių, tarp kurių verda įvairiausi jausmai ir procesai: konfliktai, meilė, pavydas, neapykanta, skausmas, žiaurumas. Man šis spektaklis apie tai. Ramūnas (aut. past. – aktorius, režisierius Ramūnas Cicėnas) labai juokingai pasakė: toks keistas jausmas, lyg labai norėtųsi eiti žiūrėti antrą, trečią seriją, pamatyti kaip jūs ten gyvenat, kuo užsiimat, būtų smagu jei būtų rodomas toks serialas, kuris vis tęstųsi, kasdieną įtraukdamas į savo nuotykius.

Kita vertus, žmonės ten mato skirtingus dalykus ir labai smagu, jog kiekvienam asmeniškai gimsta vis kitokios asociacijos: vieni sakė, jog šis spektaklis nepaprastai liūdnas, griebiantis už širdies, kiti randa asosiacijų tarp vežimo į Sibirą, Didžiojo tautų krautymosi, nacių ir žydų tarpusavio santykių. Galimos labai įvairios interpretacijos, todėl, sakyčiau, skaityt, ruoštis ar kažko tikėtis tikrai nereikia – ateikite, atsipalaiduokite, mėgaukitės ir sukurkite savo prasmes. Tam ir naudojame savo išgalvotą kalbą, kad žiūrovas neturėtų konkrečių atsakymų, galėtų fantazuoti apie ką tik nori. Smagiausia viso to dalis, kai žmonės, jau palikę teatro salę, tarpusavyje dar kurį laiką narsto, aiškinasi ir ieško savų atsakymų. Spektaklio „Durys“ reikšmių diapazonas labai platus ir gera žinoti, kad žmonių suvokimo ribos gali būti nutolusios labai toli viena nuo kitos.

Bilietus į spektaklį „Durys“ galite įsigyti https://operaen.no/forestillinger/jo-stromgren-kompani-a-better-place-the-door-danseteater/.

 

Naujoji OLB valdyba

Sveikiname naująjį OLB pirmininką Laimonas Vinikaitis ir naujai išrinktą valdybą, kurioje liko Povilas Rutkauskas, Birutė Stankūnienė ir Lina Baltrukonienė, o naujai prisijungė Tomas Dūda, Inga Šapalaitė ir Sandra Matusevičienė.

OLB valdyba

Andrius Pojavis – Lietuvos veidas Osle

Andrius Pojavis – Lietuvos veidas Osle

 

 

  

Pirmosiosios šių metų rugsėjo mėnesio dienos populiariosios muzikos atlikėjui Andriui Pojaviui buvo kupinos įdomių ir šiaurietiškų įspūdžių. Rugsėjo 1–ąją dieną po mokslo metų pradžios šventės Lituanistinėje mokyklėlėje Mosse jis savo kūrinius dovanojo šio miesto ir apylinkių lietuvių bendruomenei, o rugsėjo 2–ąją dieną reprezentavo Lietuvos muzikinę kultūrą kasmetiniame Eras festivalyje Osle, skirtame imigrantų bendruomenių kultūrinei sklaidai. Ten jis pasirodė kartu su daugiau nei dvidešimčia elektroninės, akustinės ir liaudies muzikos atlikėjų iš viso pasaulio, tarp kurių buvo ir žinomas reperis iš Afganistano Bezam Zafarmal, norvegų roko grupė „Rock Band Blue“, armėnų elektroninės muzikos altikėjas DJ Gabriel Massih bei kiti.

Skambių ir ritmingų rytų pasaulio muzikos kūrinių apsuptyje Andriaus Pojavio pasirodymas leido klausytojams atsikvėpti ir pasinerti į jo sukurtą mediatyvių garsų atmosferą. Koncerte jis atliko keletą dainų, tarp kurių – ir 2013 m. Lietuvos Eurovizijos atranką laimėjusi „Something“. Visgi su A. Pojavio kūryba artimiau susipažinti teko galimybė dieną prieš vykusiame koncerte Mosse. Jame jis pasidalino gausiu repertuaru, kuriame skambėjo dainos lietuvių, italų, ispanų ir anglų kalbomis. Koncerto metu A. Pojavis atvirai dalijosi asmeniniais išgyvenimais, o po jo prie arbatos puodelio pasakojo apie kūrybos procesą ir pirmuosius žingsnius muzikinio kelio link.

Scenoje Andrius Pojavis spinduliuoja nuoširdumu, gera nuotaika bei paprastumu. Kilęs iš nedidelio Lietuvos miesto Jurbarko, šiuo metu gyvena ir kuria Ispanijoje. Pirmąsias muzikines patirtis įgijo dainuodamas vietiniame Jurbarko vaikų chore „Lakštutė“, o dainas pradėjo rašyti būdamas 15 metų. Atlikėjas nepasidavė šeimos raginimams rinktis „rimtesnį“ profesinį kelią ir šiuo metu jau yra išleidęs tris solinius albumus. 2013 metais jis buvo išrinktas atstovauti Lietuvą Eurovizijos dainų konkurse Malmėje, Švedijoje. Šiuo metu atlikėjas įrašinėja naują albumą ir mokosi groti pianinu. Klausytojų paklaustas apie savo gyvenimo moto, jis teigė, jog „aš esu aš. Per muziką parodau, kokį pasaulį matau“.

Andrius Pojavis, daug metų gyvenantis užsienyje, didžiuojasi, kad yra lietuvis ir paklaustas apie savo kilmę, niekuomet jos neslepia. Plačiau kalbėdamas apie savo kūrybą, teigė, jog jo muziką veikia skirtingos kultūros. Taip pat atskleidė tikėjimą, jog gyvenime įmanoma daryti viską, ko labiausiai nori bei prasitarė, jog tiki aukštesniu pasauliu ir tuo, jog žmogus yra ne tik fizinis kūnas, bet ir „kažkas daugiau“. Šios filosofinės mintys išryškėja ir klausantis jo muzikos –  dainos „Dukra“, „Mylėt“, „Play your Game“ (liet. „Žaisk savo žaidimą“), „Nuovo mundo“ (liet. „Naujasis pasaulis“) byloja apie jo atviros ir meniškos pasaulėžiūros nuostatas. Žvelgiant per muzikaliąją A. Pojavio kūrybos prizmę, iš pirmo žvilgsnio jo vokalas atrodo labai lyrinis ir švelnus, tačiau kai kuriose dainose atsiskleidžia platus diapozonas ir stiprus skambesys. Galima teigti, jog atlikėjas sąmoningai atsisako klasikinių dainavimo tradicijų ir renkasi intymesnius, subtilesnius skambesius.

Atlikėjas Norvegijoje koncertavo pirmą kartą, tačiau jau yra ne kartą lankęs čia įsikūrusius draugus. Jis tikisi, jog koncertų metu užsimezgusios pažintys neužsimirš ir atsiras daugiau priežačių sugrįžti į Norvegiją. Paklaustas, ar norėtų koncertuoti dar kartą, atsakė: „kodėl gi ne? Ši kelionė į Norvegiją, nors ir trumpa, bet buvo išties puiki, sukėlusi daug gerų emocijų“. Sugrįžęs į namus Andrius Pojavis mielai sutiko atsakyti į dar keletą klausimų, padėsiančių ryškiau suvokti jo asmenybę ir kūrybą.

Kokie įspūdžiai kilo po koncertų Mosse ir Osle?

Įspūdžiai patys geriausi ir šilčiausi, buvo gera ir malonu pasidalinti savo muzika su Norvegijos lietuviais, pabendrauti ir pabūti drauge!

Koks tavo bendras požiūris į emigraciją?

Emigracija yra daugiasluoksnis reiškinys, egzitavęs nuo žmonijos atsiradimo ir padėjęs jai evoliucionuoti. Ji yra  mūsų genuose – žmogus visuomet trokšta keliauti, ieškoti, tyrinėti ir atrasti savo vietą pasaulyje, kartu nepamirštant savo kilmės. Tai pat emigracija yra geras indikatorius valstybės valdžiai, parodantis sritis, ties kuriomis reikia dirbti. Galima ilgai diskutuoti apie emigracijos privalumus ir trūkumus, bet svarbu išlikti sąmoningiems savo gyvenimo kelionėje, nes kartais aplanko jausmas, kad žemė yra tik dar viena stotelė, emigruojant į nežinomybę.

Iš ko semiesi kūrybinio įkvėpimo?

Iš jausmų: meilės, ilgesio, džiaugsmo, melancholijos, vilties ir nusivylimo. Kiekvienas jausmas ar jų mišinys gali tapti geru įkvėpimo šaltiniu. Taip pat ir gyvenimo: tai, kas vyksta aplink, visuomet gali įkvėpti.

Kokias knygas skaitai?

Skaitau nuo jaunų dienų, daug perskaitytų knygų paliko manyje ryškų pėdsaką. Šiuo metu skaitau Jean-Marie Gustave Le Clézio romaną „Dykuma“. Daugiausia skaitau klasiką, bet retkarčiais paskaitau ir šiuolaikinę literatūrą.

Kokios muzikos klausai?

Muzika, kurios klausau, keitėsi priklausomai nuo mano amžiaus, tai buvo labai įvairūs žanrai ir stiliai: punkrock, minimal techno, electrorock, reggae, taip pat buvau susidomėjęs keletu subžanrų. Dabartiniu gyvenimo tarpsniu klausau šiuolaikinės populiariosios muzikos, o nuo jos pailsiu pasiklausydamas klasikos. Taip pat yra daugybė muzikos kūrėjų ir atlikėjų, kurie, manau, išliks man svarbūs, nepaisant laiko: L.Cohen, Enya, A. Winehouse,  Prince, S. Wonder, E. Wedder, J. Cash. A. Keys, A. Moyet, L. Armstrong.

Kokius filmus žiūri?

Paminėsiu tik keletą labiausiai įstrigusių filmų. Paauglystėje matytas filmas „Pabėgimas iš Šoušenko“ (rež. Frank Darabont, 1994 m.) sužavėjo pagrindinio herojaus užsispyrimu, pasitikėjimu savimi, atkaklumu. „Muzika, suradusi mus“ (rež. Kirsten Sheriden, 2007 m.) – tai filmas apie muzikos vunderkindą, kurio frazė „viskas, ką reikia daryti, tai užsimerkti ir klausyti“ man buvo tarsi šūvis į smilkinį, tarytum praregėjimas. Kuriant muziką ji labai praverčia, net ir po 10 metų ją prisimenu kiekvieną dieną. Trečiasis būtų „Avataras“ (rež. James Cameron, 2009 m.) – puikus ir prasmingas filmas.

Tave labiausiai įkvepiančios asmenybės:

Visi prieš tai išvardinti muzikantai mane vienaip ar kitaip įkvėpė siekti svajonės, lengvai nepasiduoti ir savimi pasitikėti. Buvo ir nepažįstamų, draugų ir artimų žmonių, šeimos narių, kurie vienaip ar kitaip įkvepė ir iki šiol įkvepia.

Kurios šalies publikai koncertuoti tau mieliausia?

Mieliausia koncertuoti lietuviams, todėl, kad jaučiu, jog lietuviams per muziką ir žodį galiu duoti  daugiausiai. Visgi taip pat malonu groti ir kitų šalių publikai.

Kokiam žanrui save priskiri?

Visada jaučiausi, kad esu populiariosios muzikos dalis, tačiau muzikoje nejaučiu jokių rėmų ir kurdamas negalvoju apie muzikinį žanrą. Verčiau galvoju apie jausmą, kuris ir tampa mano kūrybos kelrode žvaigžde.

 

Kalbino ir tekstą parengė Ieva Kananavičiūtė

Tautiška giesmė

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!

Mokslo metų atidarymo šventė

Mielieji lietuvių bendruomenės nariai. Rugsėjo 2 d. kviečiame visus esamus ir būsimus mokinius, darželinukus, jų tėvelius ir kitus šeimos narius į mūsų lituanistinę mokyklą “Gintaras”.